Man nepatinka žodis „profesionalas“ ir štai kodėl. Pradėjau groti kanklėmis ankstyvame amžiuje ir nesustojau groti iki dabar, o praėjo jau beveik 15 metų. Studijavau muziką muzikos mokykloje, tada konservatorije ir universitete. Ar aš galiu vadinti save profesionalia muzikante? Pagal Google, ne, negaliu. Google teigia, kad profesionalus muzikantas yra tas, kurio pagrindinis pajamų šaltinis yra muzikos atlikimas.
Įdomu, kad labai ilgą laiką net nedrįsau savęs vadinti muzikante. Ar aš esu tikra muzikantė tik todėl, nes groju vienu ar dvejais instrumentais? Kai pradėjau studijuoti Anglijos universitete muziką, žmonės aplink mane vadindavo muzikante, o aš jausdavau tą keistą jausmą viduje, lyg nebūčiau verta šio „titulo“. „Taigi aš tik studijuoju muziką, aš nesu tikroje muzikos industrijoje“, mąstydavau aš. Po kelių metų, aš dabar drąsiai vadinu save muzikante, bet vis dar turiu sunkumų nusprendžiant ką iš tiesų reiškia būti „profesionalu“? Jeigu muzikos atlikimas vis dar nėra mano pagrindinis pajamų šaltinis, ar aš turėčiau save vadinti tik „mėgėja“?
Vietoj toliau tęsiant skaitymą Google, paklausiau savęs ką šis žodis reiškia man? Man tai padėjo atrasti atsakymą, net jei jis ir nebuvo toks lengvas kaip tikėjausi. Po universiteto baigimo, buvo gan sunku rasti apmokamų koncertų, kas vis atidėjinėjo mano kaip atlikėjos karjerą. Taigi, pradėjau mokyti muzikos. Nieko neturiu prieš mokymą, bet žinojau, kad jei negausiu daugiau galimybių lipti ant scenos, galiu įsitraukti į mokymą šiek tiek per daug, galbūt daug daugiau nei norėčiau. Aš turėjau gan nemažai pasirodymų, tačiau manau problema buvo ta, kad tai buvo ne pačios tobuliausios galimybės, kad vestų mane tolyn karjeroje ar duotų reikšmingų rezultatų.
Per šiuos sunkesnius metus išmokau kelias svarbias pamokas: pirma, yra svarbu imti visas tau siūlomas galimybes, kai esi muzikos karjeros pradžioje, neturi tos prabangos atsisakyti koncertų ar kažkokių collab'ų su kitais muzikantais. Kiekviena galimybė yra labai svarbi. Antra, susikurk galimybes pats sau. Kai kiti man nedavė galimybių, man buvo svarbu pačiai susikurti vietą ant muzikinės scenos, tai galėjo būti organizuojami koncertai vietinėms bendruomenėms, mokykloms, bažnyčioms ir t.t. Man tai šansas groti scenoje, o žmonėms nuostabi galimybė susipažinti su lietuvių instrumentu ir pasimėgauti atliekama muzika. Taigi laimi abi pusės! Bet svarbiausia yra neprarasti savo užsibrėžto tikslo, kuris yra visada prieš tave. Kad ir kaip banaliai skambėtų, net jei ir anksčiau negaudavau daug koncertų, aš buvau visada labai užtikrinta ko noriu iš savo muzikinės karjeros, taigi retai praeidavo diena be grojimo. Man tai buvo svarbu, nes aš niekada negalėjau žinoti kada ateis muzikinė galimybė, bet kai ji ateis, aš norėjau būti geriausioje muzikinėje formoje.
Su šiomis mintimis, manau galite suprasti kodėl ilgą laiką man buvo sunku save net vadinti atlikėja. Nepaisant nieko, save taip vis tiek įvardindavau, nes tai yra kuo aš norėjau ir noriu būti ir todėl tai yra tai, kam skiriu didžiąją savo gyvenimo laiko dalį.
Dabar viskas gan kitaip... negaliu patikėti, bet per pastaruosius mėnesius aš buvau užsakyta groti daug apmokamų renginių, tokių kaip vestuvės, privatūs renginiai, solo koncertai ir t.t. Ir pirmą kartą aš jaučiu lyg viskas tiesiog sukrito į vietas, lyg muzika pagaliau pilnai patapo mano gyvenimo būdu, mano vienintelė profesija.
Taigi, kaip aš jaučiuosi dėl žodžio ,,profesionalas'' dabar? Dabar jaučiuosi kitaip iš tos pusės, kad nors ir dabar gaunu pinigus už grojimą ant scenos, kas yra vienas iš maloniausių jausmų, profesionalumo jausmas iš tiesų atėjo iš visai kitos vietos ir tikrai ne iš pinigų. Vienas iš faktorių, kas prisideda prie mano profesionalumo, yra mano galimybė atrasti, susikurti ir toliau vystyti savo pačios individualų artistinį identitetą. Kai sutinku muzikantą, kuris turi savo atrastą unikalų stilių ir kuris sugeba laisvai išreikši kūrybines idėjas per muziką, aš tikiu, kad šis žmogus yra profesionalas. Tai nieko neturi bendro su pinigais. Nors ir suprantu, kad jeigu koncertinė salė moka muzikantui už pasirodymą, tai tikriausiai gali duoti idėją, kad žmogus yra „ekspertas“, aš manau, kad yra daug svarbesnių savybių nei pinigai, kurias muzikantas turėtų „nešiotis“ su savimi. Manau yra elementaru, kad ne visos grupės ar solistai, kuriems yra mokama, iš tiesų yra nuostabūs muzikantai.
Tikiu, kad profesionalumas yra kaip kažkoks taškas gyvenime, kurio tu visada nepaliaujamai sieki. Kaip minėjau prieš tai, man tai yra artistinė pusė, kuri parodo muzikanto kompetenciją, tačiau yra tiek daug kitų faktorių, kurie papildo tavo pradedančiojo muzikanto statusą, tokie kaip muzikos biznio supratimas, pagarba kolegoms, vystymas stiprios darbo etikos bei efektyvi komunikacija ir t.t.
Dabar aš save vadinu profesionalia muzikante nors ir suprantu kaip toli esu nuo „pilno profesionalumo“. Ką profesionalumas reiškia jums?
Comments